Menu Close

NUGALĖTOJAS – GERIAUSIAS LAIŠKAS LIETUVAI!

Brangi Lietuva.
Man yra didelė garbė būti priglaustam Tavo žemių, Tavo miškų, ežerų ir upių. Būdamas Tavo piliečiu jaučiuosi saugus, laimingas, gyvas. Jaučiu nesvietišką pasididžiavimą, galėdamas iškelta galva sakyti žodžius „Aš esu lietuvis!“  Tavo istorija mena laikus, kai baltų gentys triuškindavo pačius vikingus. Kuršiai, žiemgaliai, jotvingiai, aukštaičiai, sėliai, lietuviai visuomet pasižymėjo karingumu, užsispyrimu. Vėliau šios gentys susijungė ir tapo viena, didžia, iki šiol klestinčia valstybe – Lietuva. Netrukus Tu tapai kunigaikštyste. Priglaudei dešimtis didžių valdovų, kunigaikščių. Štai kunigaikštis Traidenis, įkūręs pirmąją Tavo sostinę Kernavę. Štai karalius Mindaugas, pirmasis priėmęs krikščionybę, buvęs diplomatu kaip reta. Štai kunigaikštis Gediminas, įkūręs antrąją ir dabartinę Tavo sostinę Vilnių. Štai kunigaikštis Vytautas Didysis, išplėtęs Lietuvą nuo Baltijos jūros iki pat Juodosios jūros! Štai Kęstutis ir Algirdas, palikę žymę Tavo istorijoje, kaip narsūs karvedžiai, bebaimiškai stoję akistaton su Rusijos imperija ir vakarų karalystėmis. Čia vos keli kunigakščiai iš visų, kuriuos per tūkstantmečius priglaudei savo žemelėje. Vėliau Tu netekai savo vardo ir žemių. Turbūt dėkoti būtų galima tik Dievui už Tau dovanotus žmones, kurie niekad nepamiršo, kad jie – lietuviai. Net ir kai Tavo kalba buvo draudžiama, kai Tavo rašmenys buvo griežtai draudžiami, lietuvių širdyse žaižaravo neseniai užgesusi Lietuviška ugnis. Ją viso labo reikėjo įpūsti. Taip ir atsitiko. Dvi dešimtis narsiausiųjų, Carinės Rusijos spaudimo nepabūgę, signatarų pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Vėliau dar sykį mus buvo prirėmę. Mus, trėmė, kankino, persekiojo, bet karštos širdies, degančios viltimi ir laisve, taip paprastai neužgesinsi. Mes ir vėl atgavome laisvę.
Deja, didžioji, naujosios kartos, dalis Tavo piliečių nevertina to ką turi. Jie nesupranta kiek gyvybių užgeso Tavo laisvės vardan. Mane apima pyktis girdint, kaip Tavo kalba yra niekinama angliškų žodžių. Mane apima neviltis, o melancholoiški jausmai tiesiog per kraštus liejasi, kai girdžiu Tavo vardą teršiamą pačių Tavo sunų ir dukrų lūpomis. Mes nykstame. Ne dėl kokios nors galingos imperijos priespaudos, bet dėl pačių mūsų sprendimų gyventi užsienyje, ten kurti šeimas. Depopuliacija yra tokia sparti, kad vos prieš trisdešimt metų mūsų buvo trys su puse milijononai. Dabar – milijonu mažiau.
Tačiau aš turiu vilties, kad mes atsibusime, kad pradėsime vėl karštai mylėti Tave, Tavo miškus, žemes ir visus Tavo turtus. Ačiū Tau, kad priglaudi mus, kad patyrus tiek pakylimų ir nuopolių vistiek stojaisi ant kojų ir kovojai, kad mylėjai ir myli.
Su pagarba, Nojus
Skip to content